1611 m. vokiečių astronomas Kepleris paėmė du lęšio formos lęšius kaip objektyvą ir okuliarą, padidinimas akivaizdžiai pagerėjo, vėliau žmonės šią optinę sistemą laikė Keplerio teleskopu.

1757 m. Du Grand, tyrinėdamas stiklo ir vandens refrakciją bei dispersiją, nustatė teorinius achromatinio lęšio pagrindus ir panaudojo vainikinius bei titnaginius stiklus gamindamas achromatinius lęšius. Nuo tada achromatinis refraktorinis teleskopas visiškai pakeitė ilgą veidrodinio teleskopo korpusą.

Devynioliktojo amžiaus pabaigoje, patobulinus gamybos technologijas, galima padaryti didesnį refrakcijos teleskopo kalibrą, tada gaminamas didelio skersmens refraktorinis teleskopas. Vienas reprezentatyviausių buvo 102 cm skersmens Ekes teleskopas 1897 m. ir 91 cm skersmens Ricko teleskopas 1886 m.

Refrakcinis teleskopas turi židinio nuotolio privalumus, plokštelės skalė didelė, vamzdžio lenkimas nejautrus, labiausiai tinka astronominiams matavimams. Tačiau jis visada turi likutinę spalvą, tuo pačiu metu ultravioletinių spindulių, infraraudonųjų spindulių absorbcija yra labai galinga. Nors didžiulė optinio stiklo pylimo sistema yra sudėtinga, 1897 m. pastatyto Yerkes teleskopinio refrakcinio teleskopo raida pasiekė kulminaciją, nes nuo šių šimto metų didesnio lūžio teleskopo neatsirado.